Ritinis
Ritinis (taip pat vadinama „ritinys“ arba „ripka“) – neolimpinė sporto šaka, komandinis žaidimas, atsiradęs Lietuvoje. Skirtingose vietovėse buvo skirtingai vadinamas: Seinuose, Molėtuose, Užventyje, Kupiškyje, Tauragėje – ripka, Klaipėdos krašte – riflė, o pietryčių Lietuvoje – katilka.
Jis žaidžiamas futbolo aikštėje su guminiu ritiniu (tradiciškai - medine skrite) ir medine ritmuša (lazda) riestu galu. Žaidimo esmė: dvi komandos po septynis žaidėjus (įskaitant vartininką) sustoja viena prieš kitą ir stengiasi išritinti ritinį per varžovų aikštės pusę už linijos (gauna 1 tašką) arba pataikyti į vartus (3 taškai), laimi komanda surinkusi daugiau taškų.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ritinio sporto šaka kilo iš lietuvių liaudies žaidimo. Ritinis žaidžiamas nuo XVII a., jo aprašymas aptinkamas XVII a. rašytiniuose šaltiniuose. Savo raštuose žaidimą mini Simonas Daukantas ir Motiejus Valančius „Palangos Juzėje“.[1] Ritinis buvo daromas iš ruplėto beržo ir apkaustomas metaliniu lankeliu.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojoje pusėje, sodžiams pradėjus skirstytis į viensėdžius, šio kolektyvinio liaudies žaidimo populiarumas sumažėjo.
Ritinį į stadioną perkelti ėmėsi kūno kultūros mokytojas Karolis Dineika. 1923 m. jis apibendrino ritinio taisykles, nustatė komandų žaidėjų skaičių ir žaidimą perkėlė į futbolo aikštę.[1] Tais pačiais metais Kaune įvyko pirmos oficialios ritinio rungtynės, 1957 m. – pirmosios oficialios ritinio varžybos tarp Vilniaus ir Kauno komandų.[1] Jos yra laikomos ritinio kaip sporto šakos pradžia. Nuo 1961 m. rengiamas Lietuvos čempionatas. Pirmojo čempionato nugalėtojais tapo ir pereinamąjį gintarinį prizą namo parsivežė komanda iš Plungės, suburta „Linų audinių“ futbolo komandos pagrindu. Tai – Jonas Dirvonskis (kapitonas), Stasys Šleinius, Stasys Pronckus, Benas Mickevičius, Steponas Gudas, Stasys Žalimas, Antanas Česnauskas ir Romanas Daumantas, taip pat komandos įsteigėjas ir treneris Vladas Česnauskas.
Po 1990 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyksta tradiciniai ritinio turnyrai, taurės varžybos. Ritinis yra Lietuvoje nuolat praktikuojamas komandinis žaidimas. Vilkaviškio, Plungės, Šiaulių, Kauno ir Kupiškio miestų stadionuose rengiamos svarbiausios varžybos.[2]
Žaidimo taktika, istorija ir tradicija puoselėjama šio sporto entuziastų, klubų vadovų, perduodama iš kartos į kartą, dažniausiai tėvų savo sūnums. Tradicijos plėtotojai kartu su muziejais, mokyklomis, bendruomenėmis įgyvendina edukacinius projektus. Ritinio žaidimą stovyklose, festivaliuose praktikuoja ir dalijasi patirtimi Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga.[3]
Dėl savo svarbos Lietuvos kultūroje 2022 m. ritinio žaidimo tradicija buvo įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.[3]
Taisyklės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dabar ritinis žaidžiamas futbolo aikštėje, arba panašių išmatavimų stačiakampėje aikštelėje ant žolės. Žaidžiama 2 kėlinius po 20 min. gryno laiko su 10 min. pertrauka.[1] Žaidžia dvi komandos po 7 žaidėjus, tarp jų vienas vartininkas. Komandoje gali būti 5 atsarginiai žaidėjai. Žaidėjų keitimas neribojamas, tiktai aikštėje negali būti daugiau kaip 7 žaidėjai. Reikmenys: ritinio (kieto gumos disko) skersmuo 17–18 cm, storis – 2,5 cm, svoris 600–700 g. Ritmuša (lazda) riestu galu, ne ilgesnė kaip 150 cm, riesto galo ilgis ne daugiau kaip 40 cm ir jis neplatesnis kaip 10 cm (vartininko iki 15 cm).[2]
Žaidimo tikslas – išritinti ritinį per varžovų ginamą aikštės galinę liniją (vienas taškas) arba įritinti į vartus (trys taškai). Laimi komanda, surinkusi daugiausia taškų. Varžomasi du kėlinius po 20 min. gryno laiko, tarp jų 10 min. pertrauka. Ritinis ridenamas (metamas) link varžovų komandos, oru skrieti gali ne daugiau kaip 10–12 metrų. Ridenamo ritinio greitis siekia 30–35 m/s. Stabdyti ritinį galima tik ritmuša, o kai ritinys pilnai nesustabdomas ritmuša, galima stabdyti bet kuria kūno vieta. Sustabdžius ritinį, per 10 sek. būtina jį ridenti atgal. Vartininkas – vartininko aikštelėje (20 m nuo galinės linijos) gali sustabdyti ritmuša arba bet kuria kūno vieta, kitoje aikštės vietoje kaip eilinis žaidėjas. Jeigu komanda prasižengia, baudinys metamas iš prasižengimo vietos, o jeigu pražanga įvyksta vartininko aikštelėje metamas baudinys į vartus nuo 16 metrų (du taškai).[1][2]
Federacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1958 m. įkurta Lietuvių liaudies žaidimų federacija (pirmininkas Karolis Dineika).[1] Jos sudėtyje buvo ritinio sportas, kuriam vadovavo pirmininko pavaduotojas Vytautas Steponaitis. 1973 m. įkurta Lietuvos ritinio federacija; 1997 m. perregistruota į Lietuvos ritinio sporto federaciją (LRSF).[1] Nuo 1997 m. jai vadovauja prezidentas Rimantas Diržius.
Buvę prezidentai: 1973–1980 m. R. Galinis, 1980–1983 m. B. Čiutys, 1983–1989 m. P. Stakionis, 1989–1997 m. S. Mikašauskas.
Federacija yra Lietuvos neolimpinio komiteto narys.
Sporto klubai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2011 m. ritinį kultivavo apie 180 sportininkų Plungės, Vilkaviškio, Kupiškio, Šiaulių, Kauno, Vilniaus, Klaipėdos miestuose ir rajonuose.[1]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 1,8 Ritinis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Ritinis. Lietuvos sporto enciklopedija. 2010
- ↑ 3,0 3,1 Lietuviškas ritinis. Atlikimo meno tradicijos savadas.lnkc.lt, nuoroda tikrinta 2025-03-09
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Ritinis ir mažasis ritinis mokykloje: mokomoji knyga (sud. Rūta Mažeikienė, Andrius Kaveckas). – Kaunas: Lietuvos kūno kultūros akademija, 2006. – 54 p. – ISBN 9955-622-20-2
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lietuvos ritinio sporto federacija
- Kauno lietuviško ritinio sporto klubas „Aisčiai“
- Lietuviško ritinio sporto klubas „Plateliai“ Archyvuota kopija 2018-04-18 iš Wayback Machine projekto.
